spikt

spìkt interj. 1. nesmarkiam spyrimui žymėti: Spikt spikt paršas, gaidys su kojomis spardo žemę kasdamas J. Jis tai spìkt, tai stukt – viską atranda, nieko nepakavosi Slm. Spìkt [vaikas] vaikuo i nukūrė Krš. 2. strykt (užšokimui žymėti): Katė spìkt ant stalo Mšk. 3. kartojant nusakomas lengvas ėjimas, lipimas: Ant kuorų tik spìkt spìkt užlipo Nmk.

◊ nė̃ (anė̃) spìkt Vvr, End visiškai nieko: Kad katė yra, nė spikt negirdėti pelių J. Pri muno augimo par visą gavėnę pieno anė spikt Brs.